Geografiniai ir demografiniai duomenys

Šilutės rajono savivaldybė – administracinis teritorinis vienetas vakarų Lietuvoje, prie Kuršių marių. Kiekvieną pavasarį ir dažną rudenį Šilutės rajono savivaldybėje Nemuno vandenys apsemia dideles teritorijas, atkirsdamas sausumos transporto susisiekimą į Rusnę ir kitas gyvenvietes ar sodybas.

Šilutės rajono savivaldybės teritorija – 1714 km², Šilutės miesto – 13 km². Gyventojų tankumas savivaldybėje – 25,9 gyv./km², tuo tarpu Lietuvoje – 46,1 gyv./km².

Šilutės rajono savivaldybę sudaro 1 miestas, 7 miesteliai, 288 kaimai ir 1 viensėdis. Savivaldybėje yra 11 seniūnijų ir 77 seniūnaitijos. Per Savivaldybės teritoriją teka Nemuno dešinieji intakai Jūra, Veižas, Leitė, Šyša, Minija ir pastarosios intakai Tenenys, Veiviržas. Savivaldybėje yra 55 ežerai (didžiausias – Krokų Lankos) ir 8 tvenkiniai; didelė ir savita Aukštumalės pelkė. Miškai sudaro 22,3% Savivaldybės ploto. Didžiausi – Aukštųjų, Žąsyčių, Dinkių.

Savivaldybės kiti statistiniai duomenys.

 2021 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravo 42873 gyventojai, iš jų: Gardamo seniūnijoje gyveno 1680 asmenys, Juknaičių – 2498, Katyčių – 959, Kintų – 1603, Rusnės – 1479, Saugų – 3183, Šilutės – 22368 (t.sk. Šilutėje – 17518), Švėkšnos – 2950, Usėnų – 1198, Vainuto – 1953, Žemaičių Naumiesčio – 3002. Šilutės rajono savivaldybėje gyvena 96,7 proc. lietuvių tautybės asmenų, 1,8 proc. – rusų, 0,5 proc. – vokiečių, 0,1 proc. – lenkų ir baltarusių, 0,02 proc. – latvių ir totorių, 0,5 proc. nenurodė savo tautybės. 81 proc. visų savivaldybės gyventojų nurodė išpažįstantys Romos katalikų tikėjimą, 4,45 proc. – evangelikų liuteronų, 1 proc. – stačiatikių (ortodoksų), 0,1 proc. – Graikų apeigų katalikų ir evangelikų reformatų, 0,3 proc. – sentikių, 0,7 proc. – kitus tikėjimus, 7,9 proc. – nenurodė, o 4,45 proc. – neišpažįsta jokio tikėjimo.

2020 m. Šilutės rajono savivaldybėje mokamas vidutinis bruto darbo užmokestis siekė 1125  Eur. Darbo užmokestis Šilutės rajono savivaldybėje pastaraisiais metais didėjo, tačiau jo didėjimo tempai yra kiek lėtesni negu vidutiniškai Klaipėdos regione (1329 Eur).

Remiantis gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, nedarbo lygis Savivaldybėje 2021 m. pradžioje   siekė 19,2 proc., Lietuvoje – 16,4 proc. Dirbančiųjų skaičius rajone – 9599, registruota bedarbių - 4442.

Veikiančių ūkio subjektų skaičius pagal pajamų dydžio grupes Klaipėdos apskrities savivaldybėse 2021 m. pradžioje

 Veikiančių mažų ir vidutinių įmonių skaičius pagal pajamų grupes Klaipėdos apskrities savivaldybėse 2021 m. pradžioje

 Savivaldybės teritorijoje registruotos apie 300 ne pelno įstaigų, organizacijų, iš kurių pagal veiklos sritis veikia: kultūrinės, šviečiamosios, kraštotyros – 47, socialinės, labdaros, sveikatos – 58, vienijančios verslininkus – 36, sporto – 48, vienijančios įvairius pomėgius turinčius žmones – 17, gamtos išsaugojimo, ekologijos idėją palaikančios organizacijos – 8, kitokių – daugiau nei 100.

Šilutės rajone bendras kelių ilgis  - 1 754 km. Dalis su įrengta kelio danga sudarė 71,84 proc. visų kelių: 9,81 proc. su patobulinta danga, 62,03 proc. su žvyro danga. Šilutės miestą su tarptautiniais transporto koridoriais (automagistrale A1 ir magistrale A12) ir apskrities centru Klaipėda jungia 141 krašto kelias ir magistralinio geležinkelio linija.

Šilutės rajono savivaldybėje naudojamos žemės ūkio naudmenos – 71102 ha, tai sudaro 49,6 % bendro savivaldybės ploto, ariama žemė sudarė 42317 ha, pasėliai – 41221 ha, kultūrinės ir natūralios ganyklos, pievos – 26889 ha, sodai ir uogynai – 728 ha. Nemuno deltos regioninio parko, esančio Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, plotas yra 28870 ha, miškai sudaro 10 proc. savivaldybės teritorijos. Čia randama apie 300 paukščių rūšių, per 170 paukščių rūšių parke peri. Parke stūkso 7 piliakalniai. Nemuno delta padidinto visuomenės dėmesio sulaukia dėl besikartojančių potvynių, kurių metu užliejama apie 400 km teritorija, kartais potvynis priartėja prie Šilutės miesto. Šilutės rajono savivaldybės polderiuose (nusausintuose ir pylimais atskirtose žemumose, iš kurios vanduo šalinamas siurbliais) supilta 255 km pylimų, iš jų 42 km – iš durpių.

Dangaus ir žemės takais

„Foto objektyvas skrenda dangaus takais, o mūsų mintys po žemę vaikšto“
Irena Arlauskienė

Ko ieško padange sklendžiantis paukštis? Grobio? Vietos lizdui? O gal tik ilsis ant ištiestų sparnų nešamas vėjo? Ką mato pro vyturių giesmes iš paukščio skrydžio žvelgianti foto objektyvo akis? Miškus, sidabrines upelių vagas, kelius į sodybas, miestelių bokštus? Gražu. Tikrai gražus ir tas Nemuno lankas, ir marių pakraštys, ir tolin nubėgantis horizontas... Bet vos šitai aprėpia žmogaus širdis, girdi sakant: „Tėviškė. Čia aš gyvenu.“ Čia aš gyvenu, – pasigauna vėjas. Čia mane pasodino,– sušneka sodas. Mane čia pastatė, – atsiliepia namas. Nutiesė, – toldamas posūkiu mosteli kelias... Ne, ne margi pievų žolynai, ne sodybų gėlynai, ir ne javų laukai, ne slėniai atsiduso – akimirkai pabunda snūduriavusi čia gyvenusiųjų kalba. Truputį keistoka, neįprasta ausiai nuošia pamariu, panemunėmis, keldama Mažosios Lietuvos atmintį. Suplazda kurėnų burės – į Tilžę, į Šilutės žuvų turgų iš anapus marių su unguriais, sterkais, salote. Skambiai pasisveikina saule įrudę žvejai su prasilenkiančiais sielininkais, kurie su ilgesingomis dainomis ir kitų krantų duonos kvapu tolsta į vakarus, kur juos pasitiks nesvetingas suominis, grasindamas išardyti sielius, nuplauti nuo laikino plausto varganą būstą, žėruojantį po katilėliu ugniakurą. O pievose šieną grėbia merginos. Ana viena pamojo skarele, kita – juokais, tik sielininkų širdis jau užduota, nesyk praplaukdamas pro čia dairysis į krantą, gręšis genamas srovės – gal dar kartą išvys geltonkasę.

„Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui...“ (Justinas Marcinkevičius). Negali ir šito krašto gyventojas, kuriam istorija tik arimų vagomis, šieno pradalgėmis, vandenų bangomis užsiklosčiusi gyva ir gelianti atmintis. Ana iš čia, iš paukščio skrydžio gerai matyti buvęs kryžiuočių kelias nuo Ventės, per Rusnės salą, aukštesniuoju Šyšos krantu, per Verdainę, Bikavėnus į Medininkų žemes. O gal anapus Atmatos koks išdavūnas ir dabar jiems kelią, aplenkdamas Krokų lanką, rodo? Nematyt. Diena skaidri, vaiski, nei dūmų, nei laužų atšvaito danguje nuo piliakalnių eilės palei kitą kryžiuočių kelią jau žemaičių žeme. Čia ir kalba, ir papročiai kiti, bet kiek atmena mūsų tėvai, abipus paribio (rubežiaus) su Didžiąja Lietuva valstiečiai sugyveno taikiai. Iš viršaus jau visai nebežymus dalinęs mūsų žemes griovys, o kadaise per jį ėjo slapti knygnešių keliai. Žvilgterk tolėliau – kiek garbingų knygnešių kapų Vilkėno kalnely. Greta prišlietas žolėtas kampelis ir tiems, kurie persekiojo knygų nešėjus, baudė, trėmė Sibiran. Iš mūsų žemių.

Per mūsų laukus. Per čia gyvenančių likimus slinko karai, pokario represijos, kolektyvizacija, lenkė sovietinės ideologijos vergovė. Lenkė, bet nepalaužė. Atminties ženklai – paminklai, rodyklės, realijos – tik išorinės nuorodos augantiems, svečiui atvykėliui parodyti, o esantiems čia – šaknys į tėvų žemę, gyva, pulsuojanti arterija, kurią nukirtęs, svetimon gerovėn išskubėjęs prisiglausti, nebūsi ten savas, tik prisiglaudėlis. Kieta nuo amžių lietuviui buvo svetima žemė „anoj pusėj Dunojėlio“, iš kurios net žuvusio kaulelius sesės namo parnešdavusios. Daug ir retų savo gyvasties liudytojų, istorinių paminklų, turime: seniausią pamaryje Rusnės bažnyčią, neogotikos pasididžiavimą Švėkšnoje, senųjų meistrų šedevrą Degučiuose... Valandų valandas galime pasakoti apie garsiuosius Šilutės knygius, kultūros šviesuolius Pliaterius, H. Šojų, E. V. Berbomą, J. Mikšą, rašytojus Vydūną, S. Stanevičių, jaunutį F. Bajoraitį... Ir Mažvydą, tą vaikiną nuo Gardamo, Lietuvą Europoje knyga įregistravusį. Tik spėk vardyti, savus ir kitataučius, kuriems Šilutės kraštas taip pat tėviškė. Kad ir H. Zudermanas, pasaulio literatūros lobyne palikęs retą ir savitą Šilutės lietuvninkų gyvenimo paveikslą. Nes tokie čia gyvenę ir tebegyveną. Priklausantys nuo gamtos, mokantys su ja susitarti, sau palenkti.

Svečiui sunku patikėti, kad tos žaliuojančios pievų platybės pavasariais – vientisas begalinis vandenynas. Kad mažutėmis salomis virtusios sodybos – gyvos. Raitosi beržo tošimi kvepiantis kamino dūmas, sumūkia tvarte aukščiau pakylėtas gyvulys, prie pat durų priplaukusias gulbes aploja šunelis. Foto objektyvui gal kitas matymo kampas, bet žiūrint nuo čia, nuo prezidento Griniaus tilto, tie dideli paukščiai saulėtekyje nusidažo rožine, vidurdienio saulėje – melsva spalva. Gražu. Ledo luitai – ledinės senųjų kalba – jau nutolę, nutols ir vanduo, ir vėl gyvensim, nes mūsų namai čia širdim užinkaruoti į savo žemę. Laisvą nuo kolonizatorių ir okupantų priespaudos. Ir dėl to dar nuostabus Šilutės kraštas. Visas. Toji istorijos ir literatūros išgarsinta Žalgirių pelkė, apdainuoti Rūdynai, išskirtinė Lietuvoje Aukštumalos aukštapelkė su užžėlusiomis legendinės Balapilio pilies kūlgrindomis ar sakmėmis apipinta Krokų lanka, padavimais garsūs Jomantų – Jurgaičių, Šiūparių, Žakainių ir kiti piliakalniai. O kur dar Nemuno senvagės, kuriose rąstiniai šamai veisiasi ar panemunės pievos su klaidžiais vakaro rūkais ir laumių vyliais. Ir, kai pamatai, kaip nuauksintas saulėlydžio, ištiesęs galingus ragus per šias lankas genamas beveik žmogiško ilgesio bėga didžiulis briedis, išgyveni tikrą gamtos laisvės pojūtį. Didybę, kai tokį galiūną sutinki uodžiantį orą miško proskynoje. Jauku, kai apžvalgos takais eini pro bebrų trobeles, dairais į besiganančias palaukėse stirnas. Kai bemaž apkurtęs nuo vyturių giesmės ar pavasarinio paukščių klegesio, nebežinai, į ką dar akis paganyti, jauti, kad šis kraštas anaiptol ne laukinė gamta, nors pilnumo mastas ir daro tokį įspūdį. Mes visi čia savi. Tūkstančiai praskrendančių paukščių Ventės rage sužieduoti su mūsų krašto vardu. Ne vienas sugrįžta kitą pavasarį. Sveikinam sugrįžėlį ir džiaugiamės, kaip ir kiekvienu kraštiečiu tėvų žemės ilgesio parvestu namo iš svetimų šalių. Džiaugiamės svečių sulaukę. Jiems atviros kaimo turizmo sodybų, viešbučių, poilsio namų durys, jiems turim ką parodyti, kuo pavaišinti. Galim į šventę pakviesti, nes šilutiškiai išradingi, pakilios dvasios, didelių polėkių žmonės...

Pasidairykim dar po jų kraštą iš paukščio skrydžio. Dar žiemos ir rudens nematėme. Dar po slėpiningus miškus nevaikščiojom. Jokioje paletėje nėra tiek dažų, kiek spalvų pažeria čia pirmosios šalnos, maža kitur tokių čiuožyklų, kokios nusitiesia upių vagomis, užlietomis pievomis ir marių platybe. Paklausykim, kaip tyliai šiurena nendrių šluotelės, kaip aidi vidurnakčio speige žvaigždėtas dangaus skliautas, nes to, ko nepasako žodis, gali tik širdimi pajusti.

(Iš fotoalbumo „Fotoskrydis. Šilutės kraštas“, 2011)