Šilutės rajono savivaldybė – administracinis teritorinis vienetas vakarų Lietuvoje, prie Kuršių marių. Kiekvieną pavasarį ir dažną rudenį Šilutės rajono savivaldybėje Nemuno vandenys apsemia dideles teritorijas.
Per savivaldybės teritoriją teka Nemuno dešinieji intakai: Jūra, Veižas, Leitė, Šyša, Minija ir pastarosios intakai Tenenys, Veiviržas. Savivaldybėje yra 55 ežerai (didžiausias – Krokų Lankos) ir 8 tvenkiniai, Aukštumalės pelkė. Miškai sudaro 22,3 proc. savivaldybės ploto. Didžiausi iš jų – Aukštųjų, Žąsyčių, Dinkių.
Šilutės rajono savivaldybėje yra 1 miestas, 7 miesteliai, 288 kaimai ir 1 viensėdis, 11 seniūnijų ir 52 seniūnaitijos. Šilutės rajono savivaldybė ribojasi su Pagėgių, Tauragės rajono, Šilalės rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėmis. Šilutės rajono savivaldybėje yra 71 102 ha žemės naudmenų (49,6 proc. bendro savivaldybės ploto), 42 317 ha ariamos žemės, 41 221 ha pasėlių, 26 889 ha kultūrinių ir natūralių ganyklų, pievų, 728 ha sodų ir uogynų.
2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybės deklaravusių gyvenamąją vietą gyventojų skaičius siekė 41321 asmenį ir tai sudarė 1,3 proc. visos šalies gyventojų (2 886 515). Vyrų ir moterų santykis Šilutės rajono savivaldybėje 2024 m. pradžioje buvo 52,5:47, ir buvo artimas šalies santykiui (46,7:53,3), kur didžiąją dalį sudarė moterys. Didžioji dalis savivaldybės gyventojų gyveno kaime (58,3 proc.). Darbingo – 16–64 metų – amžiaus gyventojai (24 522) 2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje sudarė 64 proc. visų gyventojų. Gyventojų tankis 2023 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje siekė 22,9 gyv./kv. km ir buvo daug mažesnis nei šalies vidurkis (43,8 gyv./kv. km).
2023 m. į Šilutės rajono savivaldybę atvyko ir imigravo 1436 asmenys, o išvyko ir emigravo – 1400 asmenų.
2022 m. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Šilutės rajono savivaldybėje materialinės investicijos (toliau – MI) dydis siekė 54,285 mln. Eur ir buvo 7,7 proc. didesnės nei 2018 m. Daugiausia (26 proc., 14,137 mln. Eur) MI teko viešojo valdymo ir gynybos, o mažiausia (1 tūkst. Eur) – pastatų priežiūros ir kraštovaizdžio tvarkymo veiklai; dalis investicijų buvo konfidenciali informacija.
Šilutės rajono savivaldybėje MI, tenkančios vienam gyventojui, 2022 m. sudarė 1 410 Eur ir, lyginant su 2018 m., padidėjo 12,1 proc.
2022 m. Šilutės rajono savivaldybė pritraukė 69,23 mln. Eur tiesioginių užsienio investicijų (toliau – TUI), t. y. beveik du kartus daugiau nei 2018 m. (39,02 mln. Eur).
2022 m. Šilutės rajono savivaldybėje TUI, tenkančios vienam gyventojui, siekė 1 797 Eur, kai 2018 m. – 1 021 Eur (76 proc. padidėjimas). 2018–2022 m. laikotarpiu Šilutės rajono savivaldybėje TUI, tenkančios vienam gyventojui, augo sparčiau (76 proc. augimas) nei šalyje (72,2 proc.). Spartus TUI augimas Šilutės rajono savivaldybėje parodo, kad savivaldybė tampa patraukli užsienio investuotojams dėl išvystytų susisiekimo jungčių su šalia esančiu šalies jūrų uostu.
2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje buvo 1288 veikiantys ūkio subjektai, o 2018 m. jų skaičius išaugo 282 subjektais (28 proc.).
Veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, 2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje siekė 33,6 ir buvo 32,7 proc. didesnis nei 2019 m.
2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje veikė 1 285 SVV subjektai, kurie sudarė 99,8 proc. visų savivaldybėje veikiančių ūkio subjektų. Palyginus su 2019 m. duomenimis, SVV subjektų skaičius Šilutės rajono savivaldybėje išaugo 28,2 proc. Šalyje SVV subjektų skaičius 2019–2024 m. augo 36,1 proc. ir 2024 m. pradžioje sudarė 99,6 proc. visų veikiančių ūkio subjektų.
2024 m. pradžioje didžiąją Šilutės rajono savivaldybėje veikiančių įmonių dalį (85 proc.) sudarė smulkiosios įmonės, turinčios iki 9 samdomų darbuotojų, ir pagal šį rodiklį šiek tiek nusileido šalies rodikliui (86,4 proc.). 2024 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybėje buvo trys 250 ir daugiau darbuotojų turinčios įmonės.
Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, Šilutės rajono savivaldybėje, kaip ir šalyje, daugiausiai ūkio subjektų veikė didmeninės ir mažmeninės prekybos bei variklinių transporto ir motociklų remonto srityje (19,4 proc.), nemaža dalis užsiima statyba (13,1 proc.), kita aptarnavimo veikla (10,5 proc.).
2023 m. pradžioje didžiąją Šilutės rajono savivaldybės žemės fondo (168 251,72 ha) dalį sudarė žemės ūkio naudmenos (81 718,08 ha, 48,6 proc.). Šalies žemės ūkio naudmenos siekė 51,8 proc., Klaipėdos apskrities – 52,2 proc., Klaipėdos r. sav. – 51,4 proc., Kretingos r. sav. – 54,8 proc.
2023 m. pradžioje Šilutės rajono savivaldybės teritorijos plotą užimančių miškų dalis (22,3 proc.) buvo mažesnė nei vidutiniškai šalyje (32,9 proc.), tačiau vandens telkinių (19 proc.) buvo ženkliai daugiau nei šalyje (4,1 proc.).
Šilutės rajono savivaldybėje daugiau nei pusę ūkininkų ūkių sudaro ūkiai nuo 5 iki 100 ha, o stambūs (per 100 ha) – apie 1 proc. visų ūkininkų ūkių.
Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis – registruoto nedarbo lygis – 2023 m. gruodžio mėn. Šilutės rajono savivaldybėje siekė 9,5 proc. ir buvo 0,4 proc. mažesnis nei šalyje.
2022 m. Šilutės rajono savivaldybėje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) siekė 1 416,1 Eur, Lietuvoje – 1 789,0 Eur.
Dangaus ir žemės takais
„Foto objektyvas skrenda dangaus takais, o mūsų mintys po žemę vaikšto“
Irena Arlauskienė
Ko ieško padange sklendžiantis paukštis? Grobio? Vietos lizdui? O gal tik ilsis ant ištiestų sparnų nešamas vėjo? Ką mato pro vyturių giesmes iš paukščio skrydžio žvelgianti foto objektyvo akis? Miškus, sidabrines upelių vagas, kelius į sodybas, miestelių bokštus? Gražu. Tikrai gražus ir tas Nemuno lankas, ir marių pakraštys, ir tolin nubėgantis horizontas... Bet vos šitai aprėpia žmogaus širdis, girdi sakant: „Tėviškė. Čia aš gyvenu.“ Čia aš gyvenu, – pasigauna vėjas. Čia mane pasodino,– sušneka sodas. Mane čia pastatė, – atsiliepia namas. Nutiesė, – toldamas posūkiu mosteli kelias... Ne, ne margi pievų žolynai, ne sodybų gėlynai, ir ne javų laukai, ne slėniai atsiduso – akimirkai pabunda snūduriavusi čia gyvenusiųjų kalba. Truputį keistoka, neįprasta ausiai nuošia pamariu, panemunėmis, keldama Mažosios Lietuvos atmintį. Suplazda kurėnų burės – į Tilžę, į Šilutės žuvų turgų iš anapus marių su unguriais, sterkais, salote. Skambiai pasisveikina saule įrudę žvejai su prasilenkiančiais sielininkais, kurie su ilgesingomis dainomis ir kitų krantų duonos kvapu tolsta į vakarus, kur juos pasitiks nesvetingas suominis, grasindamas išardyti sielius, nuplauti nuo laikino plausto varganą būstą, žėruojantį po katilėliu ugniakurą. O pievose šieną grėbia merginos. Ana viena pamojo skarele, kita – juokais, tik sielininkų širdis jau užduota, nesyk praplaukdamas pro čia dairysis į krantą, gręšis genamas srovės – gal dar kartą išvys geltonkasę.
„Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui...“ (Justinas Marcinkevičius). Negali ir šito krašto gyventojas, kuriam istorija tik arimų vagomis, šieno pradalgėmis, vandenų bangomis užsiklosčiusi gyva ir gelianti atmintis. Ana iš čia, iš paukščio skrydžio gerai matyti buvęs kryžiuočių kelias nuo Ventės, per Rusnės salą, aukštesniuoju Šyšos krantu, per Verdainę, Bikavėnus į Medininkų žemes. O gal anapus Atmatos koks išdavūnas ir dabar jiems kelią, aplenkdamas Krokų lanką, rodo? Nematyt. Diena skaidri, vaiski, nei dūmų, nei laužų atšvaito danguje nuo piliakalnių eilės palei kitą kryžiuočių kelią jau žemaičių žeme. Čia ir kalba, ir papročiai kiti, bet kiek atmena mūsų tėvai, abipus paribio (rubežiaus) su Didžiąja Lietuva valstiečiai sugyveno taikiai. Iš viršaus jau visai nebežymus dalinęs mūsų žemes griovys, o kadaise per jį ėjo slapti knygnešių keliai. Žvilgterk tolėliau – kiek garbingų knygnešių kapų Vilkėno kalnely. Greta prišlietas žolėtas kampelis ir tiems, kurie persekiojo knygų nešėjus, baudė, trėmė Sibiran. Iš mūsų žemių.
Per mūsų laukus. Per čia gyvenančių likimus slinko karai, pokario represijos, kolektyvizacija, lenkė sovietinės ideologijos vergovė. Lenkė, bet nepalaužė. Atminties ženklai – paminklai, rodyklės, realijos – tik išorinės nuorodos augantiems, svečiui atvykėliui parodyti, o esantiems čia – šaknys į tėvų žemę, gyva, pulsuojanti arterija, kurią nukirtęs, svetimon gerovėn išskubėjęs prisiglausti, nebūsi ten savas, tik prisiglaudėlis. Kieta nuo amžių lietuviui buvo svetima žemė „anoj pusėj Dunojėlio“, iš kurios net žuvusio kaulelius sesės namo parnešdavusios. Daug ir retų savo gyvasties liudytojų, istorinių paminklų, turime: seniausią pamaryje Rusnės bažnyčią, neogotikos pasididžiavimą Švėkšnoje, senųjų meistrų šedevrą Degučiuose... Valandų valandas galime pasakoti apie garsiuosius Šilutės knygius, kultūros šviesuolius Pliaterius, H. Šojų, E. V. Berbomą, J. Mikšą, rašytojus Vydūną, S. Stanevičių, jaunutį F. Bajoraitį... Ir Mažvydą, tą vaikiną nuo Gardamo, Lietuvą Europoje knyga įregistravusį. Tik spėk vardyti, savus ir kitataučius, kuriems Šilutės kraštas taip pat tėviškė. Kad ir H. Zudermanas, pasaulio literatūros lobyne palikęs retą ir savitą Šilutės lietuvninkų gyvenimo paveikslą. Nes tokie čia gyvenę ir tebegyveną. Priklausantys nuo gamtos, mokantys su ja susitarti, sau palenkti.
Svečiui sunku patikėti, kad tos žaliuojančios pievų platybės pavasariais – vientisas begalinis vandenynas. Kad mažutėmis salomis virtusios sodybos – gyvos. Raitosi beržo tošimi kvepiantis kamino dūmas, sumūkia tvarte aukščiau pakylėtas gyvulys, prie pat durų priplaukusias gulbes aploja šunelis. Foto objektyvui gal kitas matymo kampas, bet žiūrint nuo čia, nuo prezidento Griniaus tilto, tie dideli paukščiai saulėtekyje nusidažo rožine, vidurdienio saulėje – melsva spalva. Gražu. Ledo luitai – ledinės senųjų kalba – jau nutolę, nutols ir vanduo, ir vėl gyvensim, nes mūsų namai čia širdim užinkaruoti į savo žemę. Laisvą nuo kolonizatorių ir okupantų priespaudos. Ir dėl to dar nuostabus Šilutės kraštas. Visas. Toji istorijos ir literatūros išgarsinta Žalgirių pelkė, apdainuoti Rūdynai, išskirtinė Lietuvoje Aukštumalos aukštapelkė su užžėlusiomis legendinės Balapilio pilies kūlgrindomis ar sakmėmis apipinta Krokų lanka, padavimais garsūs Jomantų – Jurgaičių, Šiūparių, Žakainių ir kiti piliakalniai. O kur dar Nemuno senvagės, kuriose rąstiniai šamai veisiasi ar panemunės pievos su klaidžiais vakaro rūkais ir laumių vyliais. Ir, kai pamatai, kaip nuauksintas saulėlydžio, ištiesęs galingus ragus per šias lankas genamas beveik žmogiško ilgesio bėga didžiulis briedis, išgyveni tikrą gamtos laisvės pojūtį. Didybę, kai tokį galiūną sutinki uodžiantį orą miško proskynoje. Jauku, kai apžvalgos takais eini pro bebrų trobeles, dairais į besiganančias palaukėse stirnas. Kai bemaž apkurtęs nuo vyturių giesmės ar pavasarinio paukščių klegesio, nebežinai, į ką dar akis paganyti, jauti, kad šis kraštas anaiptol ne laukinė gamta, nors pilnumo mastas ir daro tokį įspūdį. Mes visi čia savi. Tūkstančiai praskrendančių paukščių Ventės rage sužieduoti su mūsų krašto vardu. Ne vienas sugrįžta kitą pavasarį. Sveikinam sugrįžėlį ir džiaugiamės, kaip ir kiekvienu kraštiečiu tėvų žemės ilgesio parvestu namo iš svetimų šalių. Džiaugiamės svečių sulaukę. Jiems atviros kaimo turizmo sodybų, viešbučių, poilsio namų durys, jiems turim ką parodyti, kuo pavaišinti. Galim į šventę pakviesti, nes šilutiškiai išradingi, pakilios dvasios, didelių polėkių žmonės...
Pasidairykim dar po jų kraštą iš paukščio skrydžio. Dar žiemos ir rudens nematėme. Dar po slėpiningus miškus nevaikščiojom. Jokioje paletėje nėra tiek dažų, kiek spalvų pažeria čia pirmosios šalnos, maža kitur tokių čiuožyklų, kokios nusitiesia upių vagomis, užlietomis pievomis ir marių platybe. Paklausykim, kaip tyliai šiurena nendrių šluotelės, kaip aidi vidurnakčio speige žvaigždėtas dangaus skliautas, nes to, ko nepasako žodis, gali tik širdimi pajusti.
(Iš fotoalbumo „Fotoskrydis. Šilutės kraštas“, 2011)
